nuoara

núoara sf. (1), nū́ara (ž.) (1) 1. Als nuarta vieta prie ežios: Kalno žemė, pagal ežias nuarta, vadinas nū́ara J. Pašliauniu, arba įkypai, ark kalną, kad nebūtų nū́aros J. 2. nesuarta vieta dirvoje: Kad savo artų, nuoarų nepaliktų Trgn.